Renginys

2022 m. kovo 25 d. Visagino viešosios bibliotekos filiale Meno galerijoje-skaitykloje vyko lietuvių ir ukrainiečių garsiniai poezijos skaitymai „Gimtojo žodžio skambesys“, skirti Pasaulinei poezijos ir Tarptautinei gimtosios kalbos dienai paminėti.

Renginio metu buvo minimos dvi datos, sujungiant poezijos ir gimtosios kalbos temas po vienu pavadinimu – „Gimtojo žodžio skambesys“. Šis pavadinimas, kaip ir pagrindinė vakaro tema, skatina mus klausti savęs klausimo: ar įmanoma poezija be pagarbos žodžiui, o skambantis žodis – be tvirto ryšio su gimtuoju kraštu? Atsakant į šį klausimą negalima apeiti tokį unikalų Lietuvos istorijos fenomeną, kaip knygnešystė, taip pat negalima neprisiminti Lietuvos antisovietinį pasipriešinimą 1944-1953 m., Lietuvos gyventojų trėmimo į Sibirą procesą ir mūsų šviesuolių indėlį į Nepriklausomybės atgavimą. Būtent skaudžiausiais tautos istorijos momentais atsiveria tikrasis, nesuvaidintas žmogaus santykis į gimtąją kalbą ir į kraštą, kuriame jis gyveno ir brendo, todėl žvilgsnis į praeitį yra labai svarbus, norint suvokti ir akcentuoti poezijos reikšmę lietuviškos kalbos atžvilgiu.

Be meilės miškams ir kloniams, be tauraus santykio su gimtine, vargu ar galėtų egzistuoti toji poezija, kurią mes taip branginame. Vakaro metu buvo deklamuojamos Algimanto Baltakio, Pauliaus Širvio, Justino Marcinkevičiaus, Vinco Mykolaičio-Putino, Antano Baranausko, Vytauto Mačernio ir kitų poetų eilės. Taip pat buvo girdimos partizano Balio Vaičėno parašytas eilėraštis, skirtas Ignalinos ir Zarasų kraštui, tremtinio Vinco Gurskio eilės, girdimos poetinės ištraukos iš V. Kudirkos kūrybos.

Kultūra yra universali vertybė ir būtent aukštoji kultūra, dėka savo universalumo, sugeba apjungti skirtingus požiūrio taškus ir palenkti konflikto puses taikos linkme. Vakaro metu Anatolijus Tkačenko ukrainiečių kalba deklamavo įžymaus Ukrainos poeto Taraso Ševčenko eiles, o Oksana Belskaja atliko poetinę ukrainiečių liaudies dainą „Ой у вишневому саду“. Kultūros ir kalbos išsaugojimas padeda išlaikyti nacionalinį tautos identitetą. Tikimės, kad šis vakaras padėjo atrasti glaudesnį ryšį tarp dviejų kultūrų ir priminė mums apie gimtosios kalbos reikšmę tautos gyvenime. Tausodama savo kalbą, brangindama istorinę atmintį, vertindama savo literatūrą tauta sugeba susidoroti su pačiais sunkiausiais iššūkiais.

Dėkojame svečiams ir atlikėjams už gražų ir jaukų vakarą.

Andrejus Vergejenko

Tai gražiai mane augino

Tai gražiai mane augino
Laukas, pieva, kelias, upė,
Tai gražiai už rankos vedė
Vasaros diena ilga.
Tai gražiai lingavo girios,
Uogų ir gegučių pilnos,
Tai gražiai saulutė leidos,
Atilsėlį nešdama.
Tai gražiai skambėjo žodžiai:
Laukas, pieva, kelias, upė.
Tai gražiai iš jų išaugo
Vienas žodis – Lietuva!

Justinas Marcinkevičius